Interviu

Žmogaus ir įvaizdžio ryšys – tarsi begalybės ženklas

Paskelbta 2017 rugsėjo 25, autorius Gerda Galinytė

Žmogaus ir įvaizdžio ryšys – tarsi begalybės ženklas

Įvaizdžio dizainerė Olesė Kekienė paneigia visus mitus apie madą kaip apie tuščią ir beprasmę sritį. Jos kalboje apstu mados ir psichologijos sąsajų, ritualinių prasmių. Bendraujant su Olese kyla jausmas, kad su kiekvienu jos ištartu žodžiu dar penki nepasakyti lieka jos galvoje, ir belieka tikėtis, kad dar bus progų pakalbinti šią savo srities profesionalę.

Kas Jums yra mada? Su kokiais mados mitais tenka susidurti?

Dažnai mada per daug mistifikuojama, neva ji kažką diktuoja. Rodos, kad pilyje sėdi kažkoks drakonas ir nurodinėja, kad kišenės arba kelnių kantas turi būti toks arba kitoks, o mes paklūstame. Taip nėra. Iš dalies sutinku, kad mados dizainas yra pasakos kūrimas, iliuzijos pardavimas, bet iš visuomenėje vyraujančio požiūrio susidaro vaizdas, kad mes gyvename kokiame 6-ajame dešimtmetyje be suvokimo, kas yra mados industrija ir kaip joje vyksta procesai. Mada apskritai yra susijusi su žmonėmis ir su jų reakcija į tai, kas vyksta. Mada yra pasekmė, o ne priežastis. Tai, ką matome ant podiumo per mados savaites, yra tai, ko tikimės, viliamės, kuo tikime, koks yra santykis tarp lyčių, koks yra santykis tarp žmonių, kas vyksta politikoje, kare, ekonomikoje. Tai yra vertybės, tikėjimas ir prisipažinimas – nuo mažos skalės (t. y. asmeninio prisipažinimo apie save) iki valstybės, laikotarpio, dešimtmečio. Viskas, kas įvyksta, atspindi madą.

Kaip galėtumėte apibūdinti, kas yra įvaizdžio dizainas ir kaip jis kuriamas?

Įvaizdžio dizainas – tai visumos kūrimas. Tiek žmonės, tiek įmonės vis dažniau suvokia, kad įvaizdis yra labai didelis veiksnys, gebantis statyti ir griauti. Verbaliai priimama informacija sudaro tik apie 7–9 procentus žinutės, o visa kita yra įvaizdis. Tačiau jį dizaineris gali kurti tik pažinęs žmogų, nes jis turi būti vidinė refleksija, atspindėti žmogaus vertybes, sudaryti harmoniją. Įvaizdis negali būti „geras“ ir „blogas“. Jei valkata apsirengęs kaip valkata, taip turi būti. Jei esi užsidėjęs kibirą ant galvos ir žinai priežastį, kodėl tas kibiras tau ant galvos, vadinasi, taip turi būti. Baisiausia, kai detalės nesudaro bendro įvaizdžio vaizdo, kai kiekvienas daiktas pasakoja savo istoriją, nesusilieja į visumą ir kai žmogus su tais drabužiais jaučiasi kaip nesavame kailyje. Žmonės dažnai mano, kad apsivilks eilutę iš vitrinos ir atrodys gerai, bet dažnai pamirštama, kad įvaizdis yra tai, kaip kalbi, kaip kvepi, ką valgai, ką skaitai ir su kuo bendrauji.

Ar visuomenės įvaizdžio suvokimas ilgainiui keičiasi?

Manau, jog pradedama suprasti, kad įvaizdis nebūtinai susijęs su mada. Anksčiau tai buvo neatsiejamos sąvokos, o dabar suvokiama, kad tai nedirbtinai sukurta visuma – tai yra mentalinis vaizdinys. Kiekvienas turi įvaizdį – gera mama, geras tėtis, tvarkingos kapinės, skanus maistas. Net neparagavę maisto mes susidarome įspūdį, ar jis bus skanus. Ir tik paragavus tas įspūdis pasitvirtina arba ne. Tad ir įvaizdis turi pasitvirtinti savo turiniu, jei nepasitvirtina, iškart matyti, kad tai sumeluota.

Įvaizdis vis dažniau suvokiamas kaip tarpdisciplininė sritis. Skaitydama studentų diplominius darbus matau, kad vis dažniau yra gvildenami lytiškumo, sensorikos, medicinos ir mados santykio temos. Populiariausia šių metų tema – sensorika. Kaip mes suvoktume, jei nematytume, tik užuostume, kaip tada mus veiktų drabužis, įvaizdis? Tai pasidarė labai svarbu, nes naudojame vis daugiau technologijų, kur daug lietimo per stiklą, o taip nėra patenkinami taktiliniai mūsų jutimai. Tai atsispindi ir tekstilės pramonėje – ji irgi juda į taktiliškumą, jutimus, į tai, kaip juos stimuliuoti. Dar viena įdomi tendencija mados srityje – medicinos klausimas, medicinos ir kūno sąveika, modifikacija. Juk kūnas yra įvaizdžio pagrindas, visa kita yra unikalus kiekvieno stilius. Vis dažniau pradedama svarstyti, kad oda yra komunikacijos priemonė – ne tik tatuiruotės ar įdegis, bet ir įvairūs medicinos prietaisai, įmontuoti į žmogaus kūną. To pavyzdys galėtų būti pridėtinės galūnės. Jos pastaruoju metu labai seksualizuojamos. Sužeisti kariai tampa modeliais. Tai, kas anksčiau buvo laikoma liga, dabar tampa vos ne fetišu. Tai yra tendencijos, kurios dar neaišku, kur nuves, bet kurias įdomu stebėti. Mano supratimu, bet koks dizaineris yra stebėtojas.

Kiek kuriant įvaizdį yra svarbu pažinti save?

Tai būtina. Žmonės dažnai ieško unikalumo, bando jį sukurti per įvaizdį, bet mes kiekvienas ir esame unikalus. Ir jei mūsų įvaizdis būtų organiškas, neprojektuojamas kam nors kitam, o kylantis iš vidaus, jis visada būtų išskirtinio derinio. Juk kiekvieno mūsų unikali patirtis, skirtingos šeimos, skirtingos religijos. Jei visa tai būtų organiškai atspindima įvaizdyje, nereikėtų dėtis jokių vyšnių ant galvos, blakstienų ar ilgų nagų, kad ką nors įrodytume.

Žinoma, įvaizdis gali būti kaip šarvas – jis gali formuoti įvaizdį, sukuriantį distanciją. Taip įvaizdis padeda išlikti – šarvai apsaugo, disciplinuotas įvaizdis pastato į rėmus. Ir pats pradedi tuo tikėti. Vienaip moteris elgiasi plaukus susirišusi į kuodelį – būna griežtesnė, disciplinuota. Kitaip pasileidusi plaukus ir leisdama juos vėjui velti – spinduliuoja seksualumą. Todėl man žmogaus ir įvaizdžio ryšys yra abipusis, tarsi koks begalybės ženklas. Svarbiausia – organiškumas iš abiejų pusių.

Kiek dėmesio skiriate savo asmeninio įvaizdžio kūrimui?

Įvaizdis – mano saviraiška. Tapytojas išreiškia savo pasaulį per paveikslą, režisierius – per kiną, o mano įrankis – įvaizdis. Man tai yra labai svarbu. Netgi svarbu, kiek laiko aš tam skirsiu. Aš labai mėgstu ritualus. Pavyzdžiui, prieš šį interviu, nepaisydama to, kad turėjau dar 1 000 kitų darbų (juk yra sakoma, kad kiekvienas turi tiek pat laiko, tik prioritetus susidėlioja skirtingai), pameditavau, išgėriau japoniškos žaliosios arbatos, suplaktos pagal visus ritualus, klausiau klasikinės muzikos. Man labai svarbu lėtai susišukuoti, pasidažyti, nusiprausti, aš tik tada jaučiu visiškai tai atliekanti, tik tada jaučiu, kad tai „mano“. Jei darau šiuos dalykus greitai, jaučiuosi pusiau žemėje, pusiau danguje ir diena man einasi blogai. Jei žinau, kad ištrūkusi saga, aš negaliu susikaupti, dirbti su auditorija. Man labai svarbu, kad įvaizdis sutaptų su vidiniu mano pasauliu. Visiems labai keista, kad rengiuosi tik juodai. Nedėviu kitokios spalvos jau maždaug ketverius metus – turiu pilkų, baltų drabužių, bet nerastumėte jokios kitos spalvos. Visuomenėje dažnai teigiama, kad juoda – tai gedulo, depresijos spalva. Bet juk juoda ir balta (paklauskite bet kokio vaiko) – tai ne spalva, o spalvos nebuvimas. Dizaine yra labai daug elementų iki spalvos – tai yra forma, faktūra, o spalva lieka komunikuoti vos ne paskutinė. Daugelis žmonių, nesuprantančių dizaino, „valgo“ vaizdą per spalvą ir nepastebi kitų elementų. Be faktūrų, formų dermės, labai svarbus drabužio multifunkcionalumas, galimybė jį transformuoti, taip pat kūno tąsa drabužyje (todėl mano drabužiuose tiek daug virvelių, man jos tarsi plaukų tąsa). Taigi, savo įvaizdžiui aš suteikiu labai daug prasmių, gal todėl jis man toks reikšmingas. Neseniai skaičiau apie peruietes, kurios nešioja ilgus sijonus tam, kad eidamos per pievą surinktų žiedadulkes iš žolių. Vedos kalba, kad saris yra upė, tekanti aplink moterį. Aš pritariu šioms mintims, man drabužis yra emocija, kūno namai.

L'OFFICIEL mada

Visi įrašai

Susisiekite užpildę kontaktų formą