Interviu

Dažni pokalbiai su savimi

Paskelbta 2017 rugsėjo 14, autorius Justina Jesevičiūtė

Dažni pokalbiai su savimi

Kai išgirdau, kad turėsiu galimybę pabendrauti su įvaizdžio stiliste Olese Kėkiene, akimirkai išsigandau, mat tokį spalvingą ir dvasingą žmogų mano mintys panoro apipilti tuščiais ir jau milijoną kartų atsakytais klausimais. Prireikė laiko, bet subrendo ir rimtesni klausimai, o ir kolegės atsinešė tokių, kurie reikalauja minčių gylio. Be galo smagu, kad pašnekovė to gylio turi neišsemiamas platybes, kurios sunkiai sutilptų į bet kokio žurnalistinio žanro rėmus.

Mano įrankis – įvaizdis

Apie įvaizdį Olesė išmano daug ir tai įrodo vien savo buvimu – jos apranga iškart patraukia akį. Kūną puošianti tamsi, žemę siekianti suknelė nėra tai, ką galėtum rasti kiekvienoje parduotuvėje. Tai unikalus drabužis, kuris, išgirdus pačios stilistės nuomonę apie asmeninį įvaizdį, pasakoja aiškią istoriją. „Mano įvaizdis – mano saviraiška. Tapytojas savo vidinį pasaulį išreiškia per tapybą, režisierius – per kiną, o mano įrankis yra įvaizdis, jo kūrimas, ir man tai ypač svarbu. Taip pat man svarbu, kaip greitai tai bus padaryta. Aš mėgstu ritualus. Prieš atvažiuodama čia, nesvarbu, kad turiu dar tūkstantį kitų darbų, aš pameditavau, išgėriau japoniškos žaliosios arbatos, suplaktos pagal visus ritualus, klausiausi klasikinės muzikos… Man labai svarbu viską daryti lėtai – susišukuoti, pasidažyti, nusiprausti. Tuomet aš jaučiu, kad įvaizdis yra „mano“. Jeigu visa tai darau greitai, jaučiuosi taip, lyg būčiau pusiau žemėje, pusiau danguje, išsiblaškiusi, o ir visa diena einasi blogai“, – atvirauja Olesė. Ir labai greitai, po tokio apšilimo, pokalbis pakrypsta į brandesnį įvaizdžio suvokimą. Stilistei ypač svarbu, kad įvaizdis sutaptų su vidiniu jos pasauliu. Pašnekovė pastebi, kad žmonėms dažnai kelia nuostabą faktas, jog jos spintoje labai sunku rasti spalvotų rūbų. Juoda ir balta bei pilki atspalviai – viskas, ką gali rasti spintoje jau kelerius metus… „Man juoda ir balta – ne spalvos. Tai spalvos nebuvimas. Dizaine yra labai daug elementų iki spalvos – forma, faktūra, daug kitų dalykų, o spalva lieka komunikuoti vos ne paskutinė. Ir kadangi dauguma, kas nesupranta dizaino, „valgo“ vaizdą per spalvą, nebelieka šio kriterijaus, pagal kurį vertinamas įvaizdis. Man labai svarbios faktūros, jų dermė, svarbi forma, multifunkcionalumas – tai, kad aš galiu tą patį drabužį transformuoti. Man svarbi tąsa – plaukus ir kai kurias drabužių dalis laikau kūno tęsiniais. Taip, kaip katės jaučia erdvę per savo kailį, aš jaučiu, kad turiu jutiminius sensorius. Beje, pastebėjau, kad taip buvo visada, net vaikystėje. Turiu sudaryti išorėje tą vaizdą, kurį jaučiu viduje. Jeigu jis nesutampa, jaučiuosi labai blogai, nes drabužis – kūno namai.

Blizgantys bateliai? Na jau ne

Po tokių Olesės pasisakymų nuduriu akis į mėgstamus, bet gerokai aptrintus ir dulkėtus batus, iškart svarstydama, ką tai gali pasakyti apie mane. O jeigu apsiaučiau blizgančius, šiuo metu „ant bangos“ esančius sportinius batelius, nors jų ir nemėgstu? Ir lyg perskaičiusi mintis, viena iš kolegių pasiteirauja apie suvaidintą įvaizdį, o stilistė su malonumu pasidalija savo įžvalgomis: „Sumeluoti savo įvaizdžio negali, nes iškart matyti, kad jis yra netikras, todėl reikia viską daryti harmoningai su savimi.“ Taigi, jokių blizgančių batelių, pagalvoju ir šypteliu. O Olesė tęsia apie darną, įvaizdžio organiškumą ir tai, kaip sunku surasti save: „Pas mus labai daug triukšmo. Pagalvokime, kokią muziką klausome, kokias knygas skaitome… Kiek iš mūsų yra tyloje ir neįjungia televizoriaus tiesiog dėl garso, juk televizijoje tiek „šiukšlyno“, kuriuo užsiteršiame… Kiek mes turime šiukšlinių pokalbių? Kiek pažįstame žmonių, su kuriais nė nebendrautume, bet nedrąsu pasakyti. Tokios draugystės nežinia kam reikalingos. Šis visas užsišiukšlinimas atspindi įvaizdį. Vakar žiūrėjau į moteris gatvėje ir stebėjausi, kaip nesąmoningai viskas parinkta, toks atsitiktinumų kratinys – jokio sąmoningumo tame nėra. Jo nėra nė viename lygmenyje – ir kaip maitinuosi, ir ką klausau, ir kas supa. Nėra tokio sustojimo, pasvarstymo, kas aš esu, ko aš noriu, kas turėtų mane supti ir ką įsidedu į save. Tai yra vienintelis kūnas, kurį mes turėsime šitame gyvenime, vienintelės smegenys, vienintelė širdis, o susidaro įspūdis, kad jų nereikia tausoti. Matau tą užsišiukšlinimą, klausimo „kas aš esu“ neiškėlimą.“

Vėliau stilistė dar papildo šią poziciją: „Tiesiog realiai pasėdėti su savimi ir pasvarstyti, pasižiūrėti į veidrodį ir pagalvoti, kas aš esu.“ Viduje, ne kitų suvokimu. Tas „aš“ yra nepajudinamas ir nekintamas. Dvasingumas, meilė, dieviškumas – viskas ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Juk visa tai buvo prieš tave, prieš tai, kai tu išvis pasakei, kad „aš esu“. Tie žodžiai juk anksčiau buvo tavyje, o tai yra nekintama. Taigi, kai sugebi surasti laiko ir pasvarstyti apie tokius dalykus, tampa aišku, kaip valgai, ką valgai, kaip gyveni, ką renkiesi, ką užuodi, kaip prižiūri aplinką, kaip sąveikauji žeme, kitais žmonėmis, gyvūnais…“

Po tokio pokalbio išeini į vakarėjantį miestą kažkoks pilnesnis prasmės, turėdamas daug ką apmąstyti ir pažadėdamas sau, kad pradėsi savęs klausti, kas esi ir kodėl seni, apdulkėję batai artimesni už naujausias mados tendencijas.

L'OFFICIEL mada

Visi įrašai

Susisiekite užpildę kontaktų formą